17. Kaip lauko sargai jie apstojo ją, nes ji buvo sukilusi prieš mane, – sako Viešpats. –
18. Tavo keliai ir darbai tau tai užtraukė! Tavo nedorybė yra karti ir pasiekė tavo širdį“.
19. Ak, mano siela, mano siela! Skausmas pasiekė mano širdį. Mano širdis nerimsta, negaliu tylėti. Nes tu, mano siela, girdi trimito garsą, karo pavojų.
20. Sunaikinimas po sunaikinimo! Visa šalis nuniokota! Staiga sunaikinamos mano pastogės, ūmai – mano palapinės!
21. Ar ilgai matysiu vėliavas, girdėsiu trimito garsą?
22. Mano tauta kvaila, ji manęs nepažįsta. Jie neprotingi vaikai, neturintys supratimo. Jie išmintingi daryti pikta, bet daryti gera jie nesugeba.
23. Aš pažvelgiau į žemę – ji buvo be pavidalo ir tuščia, pažvelgiau į dangus – ten nebuvo šviesos.
24. Pažvelgiau į kalnus – jie drebėjo, visos aukštumos siūbavo.
25. Aš žvalgiaus, ir nebuvo nė vieno žmogaus, visi padangių paukščiai buvo nuskridę.
26. Pažvelgiau į derlingą žemę – ji buvo dykuma, visi miestai buvo sunaikinti Viešpaties akivaizdoje, Jo rūstybės įkarštyje.
27. Viešpats tarė: „Visa šalis liks tuščia, tačiau jos nesunaikinsiu visiškai.