21. Pasistatyk kelrodžių, paženklink kelius! Įsidėmėk kelią, kuriuo ėjai! Sugrįžk, Izraelio mergaite, į savo miestus!
22. Ar ilgai delsi, nuklydusi dukra? Nes Viešpats sukūrė naują dalyką žemėje – moteris apglėbs vyrą.
23. Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas. „Kai Aš parvesiu juos iš nelaisvės, Judo šalyje ir jo miestuose jie sakys: ‘Viešpats telaimina tave, teisybės buveine, šventasis kalne!’
24. Jude ir jo žemėse drauge gyvens žemdirbiai ir gyvulių augintojai.
25. Aš atgaivinsiu pailsusią sielą, o suvargusią – pastiprinsiu“.
26. Aš pabudau iš miego, kuris man buvo saldus.
27. „Ateis laikas, – sako Viešpats, – kai Izraelio ir Judo namus užsėsiu žmonių ir gyvulių sėkla.
28. Kaip Aš budėjau prie jų, kad išraučiau ir sugriaučiau, sunaikinčiau bei bausčiau, taip dabar budėsiu, kad statyčiau ir sodinčiau.
29. Tada nebesakys: ‘Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys’.
30. Kiekvienas mirs už savo paties kaltes. Kas valgys rūgščių vynuogių, to dantys atšips.
31. Ateina dienos, kai Aš padarysiu su Izraeliu ir Judu naują sandorą, – sako Viešpats, –
32. ne tokią sandorą, kokią padariau su jų tėvais, kai juos, paėmęs už rankos, išvedžiau iš Egipto žemės. Jie sulaužė mano sandorą, nors Aš buvau jų valdovas.
33. Bet tokią sandorą Aš padarysiu su Izraelio namais: toms dienoms praėjus, Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.
34. Tada nė vienas nebemokys savo artimo ir nebesakys savo broliui: ‘Pažink Viešpatį!’ Jie visi, nuo mažiausiojo iki didžiausiojo, mane pažins. Aš atleisiu jų kaltę ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu“.
35. Taip sako Viešpats, kuris davė saulę šviesti dieną ir paskyrė mėnulį bei žvaigždes spindėti naktį, kuris sukelia jūroje šėlstančias bangas – kareivijų Viešpats yra Jo vardas:
36. „Jeigu šitie įstatai liausis veikę mano akivaizdoje, tai ir Izraelio palikuonys paliaus būti mano tauta.