1. Žodžiai Jeremijo, kunigo Hilkijo sūnaus iš Anatoto, iš Benjamino žemių.
2. Viešpats kalbėjo Jeremijui tryliktaisiais Jozijo, Amono sūnaus, Judo karaliaus, viešpatavimo metais;
3. taip pat viešpataujant Jozijo sūnui Jehojakimui ir iki Zedekijo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, vienuoliktųjų metų penkto mėnesio, tai yra Jeruzalės išvedimo į nelaisvę.
4. Viešpats kalbėjo man, sakydamas:
5. „Pažinau tave prieš tau gimstant, pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms“.
6. Aš atsakiau: „Ak, Viešpatie Dieve, aš nemoku kalbėti, nes esu tik vaikas“.
7. Bet Viešpats man sakė: „Nesakyk: ‘Aš esu vaikas’, bet eik, pas ką tave siųsiu, ir kalbėk, ką tau liepsiu.
8. Nebijok jų, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu, – sako Viešpats“.
9. Tada Viešpats ištiesė savo ranką ir, palietęs mano lūpas, tarė man: „Štai Aš įdėjau savo žodžius į tavo lūpas.
10. Šiandien paskyriau tave virš tautų ir karalysčių rauti, griauti, nuversti, naikinti, statyti ir sodinti“.
11. Viešpats klausė manęs: „Ką matai, Jeremijau?“ Aš atsakiau: „Matau migdolo šaką“.
12. Viešpats atsakė: „Gerai matei, nes Aš budėsiu, kad mano žodis būtų įvykdytas“.
13. Viešpats klausė manęs antrą kartą: „Ką matai?“ Aš atsakiau: „Matau verdantį katilą, krypstantį iš šiaurės“.