22. Bet tą dieną Aš atskirsiu Gošeno kraštą, kuriame gyvena mano tauta. Ten nebus musių, kad žinotum, jog Aš esu visos žemės Viešpats.
23. Taip Aš atskirsiu savo ir tavo tautą. Rytoj įvyks šitas ženklas’“.
24. Viešpats taip ir padarė. Dideli musių spiečiai apniko faraono ir jo tarnų namus ir visą Egipto šalį. Musės vargino kraštą.
25. Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, jiems tarė: „Eikite, aukokite savo Dievui šioje šalyje!“
26. Mozė atsakė: „Netinka taip daryti. Egiptiečiai bjaurisi tuo, ką aukosime Viešpačiui, savo Dievui. Jei aukosime, kas egiptiečiams bjauru, argi jie mūsų neužmuš akmenimis?
27. Tris dienas keliausime į dykumą aukoti Viešpačiui, savo Dievui, kaip Jis mums įsakė“.
28. Faraonas atsakė: „Aš išleisiu jus į dykumą aukoti Viešpačiui, savo Dievui. Tik nenueikite labai toli! Melskitės už mane!“
29. Mozė atsakė: „Iš tavęs išėjęs, melsiu Viešpatį, kad muses pašalintų nuo tavęs, nuo tavo tarnų ir tarnaičių. Tik kad vėl faraonas neapgautų, neišleisdamas tautos Viešpačiui aukoti!“
30. Mozė išėjo iš faraono ir meldė Viešpatį.
31. Viešpats padarė, kaip Mozė prašė. Jis pašalino muses nuo faraono, nuo jo tarnų ir žmonių taip, kad nė vienos nebeliko.
32. Bet ir šįkart faraonas užkietino savo širdį ir neišleido tautos.