19. Prisiartinęs prie stovyklos, jis išvydo veršį ir šokius. Mozė užsidegė pykčiu ir išmetė iš rankų abi plokštes, ir jas sudaužė kalno papėdėje.
20. Paėmęs veršį, kurį jie buvo pasidarę, sudegino jį ir sutrynė į dulkes; jas subėrė į vandenį ir davė gerti Izraelio vaikams.
21. Mozė klausė Aaroną: „Ką tau padarė šita tauta, kad užtraukei jiems tokią didelę nuodėmę?“
22. Aaronas atsakė: „Tenesirūstina mano valdovas. Tu žinai šitą tautą, kad jie greit nusikalsta.
23. Nes jie man sakė: ‘Padirbk mums dievą, kuris eitų pirma mūsų, nes mes nežinome, kas atsitiko tam žmogui Mozei, kuris mus išvedė iš Egipto žemės’.
24. Aš jiems sakiau: ‘Kas iš jūsų turi aukso, suneškite!’ Jie atidavė man auksą, aš įmečiau jį į ugnį ir išėjo šitas veršis“.
25. Mozė matė, kad tauta yra apnuoginta, nes Aaronas buvo ją apnuoginęs ir pastatęs priešų pajuokai.
26. Tada Mozė, stovėdamas stovyklos vartuose, sakė: „Kas esate Viešpaties, susirinkite prie manęs!“ Prie jo susirinko visi Levio sūnūs.
27. Jis tarė: „Taip sako Viešpats: ‘Kiekvienas prisijuoskite kardą prie juosmens. Eikite per stovyklą išilgai nuo vartų ligi vartų ir nužudykite savo brolį, draugą ir artimą’“.
28. Levitai padarė, kaip Mozė įsakė. Tą dieną krito maždaug trys tūkstančiai žmonių.
29. Nes Mozė sakė: „Pasišvęskite šiandien Viešpačiui, nesigailėkite savo sūnaus nė brolio, kad jums tektų palaiminimas“.
30. Kitą dieną Mozė kalbėjo tautai: „Labai nusidėjote: eisiu pas Viešpatį, gal kaip nors sutaikinsiu jus dėl jūsų nusikaltimo“.
31. Sugrįžęs pas Viešpatį, tarė: „Šita tauta, pasidarydama auksinį dievą, labai nusidėjo.
32. Bet aš maldauju, atleisk jiems tą kaltę: jei ne, išbrauk mane iš knygos, kurion įrašei“.