1. Kai Ezra, klūpodamas ir verkdamas, meldėsi ir išpažino savo ir tautos nuodėmes prie Dievo namų, didelis būrys vyrų, moterų ir vaikų iš Izraelio, susirinkę aplink jį, graudžiai verkė.
2. Tada Jehielio sūnus Šechanija iš Elamo palikuonių atsiliepė: „Mes nusikaltome savo Dievui, vesdami svetimtautes moteris, tačiau dar yra vilties Izraeliui.
3. Padarykime sandorą su Dievu, kad atleisime visas žmonas ir iš jų gimusius vaikus, klausydami Viešpaties ir tų, kurie dreba prieš mūsų Dievo įsakymus. Darykime, kaip reikalauja įstatymas!
4. Kelkis, nes tu turi tai padaryti, o mes būsime su tavimi. Būk drąsus ir veik“.
5. Ezra atsikėlęs prisaikdino vyresniuosius kunigus ir levitus ir visą Izraelį, kad jie elgsis pagal tą žodį. Ir jie prisiekė.
6. Tada Ezra atėjo nuo Dievo namų į Eljašibo sūnaus Johanano kambarį, nieko nevalgė ir negėrė, nes liūdėjo dėl grįžusiųjų tremtinių nusikaltimo.
7. Jie paskelbė visame Jude ir Jeruzalėje visiems grįžusiems tremtiniams susirinkti į Jeruzalę.
8. Jei kas neateis per tris dienas, visas jo turtas kunigaikščių ir vyresniųjų nutarimu bus atimtas ir jis pats bus atskirtas nuo tremtinių.
9. Per tris dienas visi Judo ir Benjamino žmonės susirinko Jeruzalėje devinto mėnesio dvidešimtą dieną. Visi žmonės susėdo Dievo namų aikštėje, drebėdami dėl šito reikalo ir nuo smarkaus lietaus.
10. Kunigas Ezra atsistojęs tarė: „Jūs nusikaltote, vesdami svetimtautes moteris, ir tuo padidinote Izraelio kaltę.
11. Dabar išpažinkite savo kaltę Viešpačiui, savo tėvų Dievui, ir vykdykite Jo valią – atsiskirkite nuo šio krašto tautų ir nuo svetimtaučių moterų“.
12. Visi susirinkusieji garsiai atsakė: „Kaip pasakei, taip padarysime.