3. Cherubai stovėjo šventyklos pietų pusėje. Kai vyras įėjo, debesis pripildė vidinį kiemą.
4. Viešpaties šlovė pasitraukė nuo cherubo prie šventyklos įėjimo; debesiui pripildžius namus, Viešpaties šlovės spindesio buvo pilnas visas kiemas.
5. Cherubų sparnų šlamėjimas buvo girdėti net išoriniame kieme lyg visagalio Dievo balsas.
6. Kai Jis įsakė drobiniais apsirengusiam: „Paimk ugnies tarp ratų po cherubais“, jis ėjo ir atsistojo prie ratų.
7. Cherubas ištiesė ranką į ugnį, kuri buvo tarp jų, paėmė jos ir padavė ją vyrui, dėvinčiam drobiniais. Jis, gavęs ugnies, išėjo.
8. Po cherubų sparnais buvo lyg žmogaus rankos.
9. Aš stebėjau ir mačiau prie kiekvieno cherubo po ratą. Ratai žėrėjo lyg krištolas.
10. Visi keturi ratai buvo vienodi ir atrodė, lyg būtų ratas rate.
11. Jie galėjo judėti nepasisukę keturiomis kryptimis. Į kurią pusę buvo nukreipta galva, jie sekė iš paskos.
12. Visų keturių kūnai, nugaros, rankos, sparnai ir ratai buvo pilni akių.
13. Man girdint, ratai buvo pavadinti sūkuriu.
14. Kiekvienas cherubas turėjo keturis veidus: pirmasis veidas buvo cherubo, antrasis – žmogaus, trečiasis – liūto, ketvirtasis – erelio.
15. Cherubai pakilo. Tai buvo tos pačios būtybės, kurias mačiau prie Kebaro upės.
16. Kai cherubai judėjo, su jais judėjo ir ratai. Kai cherubai pakeldavo sparnus pakilti nuo žemės, ratai nepasitraukdavo nuo jų.
17. Kai anie sustodavo, stovėdavo ir šie, nes būtybių dvasia buvo juose.
18. Viešpaties šlovė, pakilus nuo šventyklos durų, sustojo ant cherubų.