15. Kas buvo, tas ir yra, o kas bus, jau yra buvę. Dievas pašaukia praeitį.
16. Aš mačiau po saule: teismo vietoje – nedorybė, teisingumo vietoje – neteisybė.
17. Tariau savo širdyje: „Dievas teis teisųjį ir nedorėlį, nes Jis paskyrė laiką kiekvienam įvykiui ir darbui“.
18. Aš galvojau savo širdyje apie žmones: „Dievas bando juos ir leidžia jiems suprasti, kad jie patys iš savęs tėra gyvuliai“.
19. Žmonėms atsitinka kaip ir gyvuliams: kaip vieni miršta, taip ir kiti, ir visi vienodai kvėpuoja. Žmogus nėra pranašesnis už gyvulius; viskas yra tuštybė.
20. Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis.
21. Kas žino žmogaus dvasią, kuri kyla aukštyn, ir gyvulių kvapą, kuris eina žemyn, į žemę?
22. Aš supratau, kad žmogui nėra nieko geresnio, kaip džiaugtis savo darbais, nes tai yra jo dalia. Nes kas gi jam parodys, kas bus po jo?