15. Tuomet tie vyrai, vėl nuėję pas karalių, tarė jam: „Karaliau, žinok, jog pagal medų ir persų įstatymą kiekvienas sprendimas ir nutarimas, patvirtintas karaliaus, yra nepakeičiamas!“
16. Tada karalius įsakė atvesti Danielių ir įmesti jį į liūtų duobę. Ir karalius tarė Danieliui: „Tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, išgelbės tave!“
17. Buvo atgabentas akmuo ir užristas ant duobės angos. Karalius jį užantspaudavo savo ir didžiūnų žiedais, kad nuosprendis Danieliui nebūtų pakeistas.
18. Po to karalius grįžo į savo rūmus ir praleido naktį pasninkaudamas. Jis nepasikvietė muzikantų ir nemiegojo visą naktį.
19. Auštant karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės.
20. Artėdamas prie duobės, jis šaukė verksmingu balsu: „Danieliau! Gyvojo Dievo tarne! Ar tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, galėjo tave išgelbėti iš liūtų?“