1. „Tuo laiku pakils Mykolas, didysis kunigaikštis, kuris gina tavo tautiečius. Tada ateis tokie sunkūs laikai, kokių nebuvo nuo tautos atsiradimo. Tada tavo tauta bus išgelbėta – kiekvienas, kuris bus įrašytas knygoje.
2. Daugelis miegančių žemės dulkėse pabus: vieni – amžinam gyvenimui, kiti – amžinai paniekai ir gėdai.
3. Išmintingieji spindės kaip dangaus šviesuliai, kurie nukreipė daugelį į teisumą – kaip žvaigždės per amžių amžius.
4. O tu, Danieliau, paslėpk tuos žodžius ir užantspauduok knygą iki skirto laiko. Daugelis ją perskaitys ir įgaus pažinimo“.
5. Aš, Danielius, žiūrėjau ir mačiau stovinčius kitus du: vienas – šitame upės krante, o kitas – anapus upės.
6. Tada vienas klausė drobiniais apsivilkusį, stovintį ant upės vandenų: „Ar toli tų nuostabių įvykių galas?“
7. Išgirdau drobiniais apsivilkusį, stovintį ant upės vandenų, kalbant. Jis pakėlė savo dešinę ir kairę į dangų ir prisiekė amžinai Gyvuoju, tardamas: „Užtruks vieną laiką, du laikus ir pusę laiko; kai pasibaigs šventosios tautos galios naikinimas, tada visa bus įvykdyta“.