1. Dovydas kalbėjo Viešpačiui šios giesmės žodžius tą dieną, kai Viešpats jį išgelbėjo iš visų jo priešų ir iš Sauliaus rankų.
2. Jis sakė: „Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas.
3. Dievas yra mano uola, Juo pasitikėsiu; Jis mano skydas ir išgelbėjimo ragas, mano apsauga ir mano aukštas bokštas, mano gelbėtojas. Tu gelbsti mane iš smurto.
4. Šauksiuosi Viešpaties, kuris vertas gyriaus, ir taip būsiu išgelbėtas nuo priešų.
5. Mirties bangos supo mane, bedievių antplūdis gąsdino mane.
6. Pragaro kančios apraizgė mane, mirties pinklės laukė manęs.
7. Sielvarte šaukiausi Viešpaties, savo Dievo. Jis išgirdo savo šventykloje mano balsą, ir mano šauksmas pasiekė Jo ausis.
8. Susvyravo, sudrebėjo žemė, ir dangaus pamatai sujudėjo ir drebėjo, nes Jis užsirūstino.
9. Iš Jo šnervių kilo dūmai, iš burnos veržėsi naikinančios liepsnos, įkaitusios žarijos skraidė.
10. Jis palenkė dangų ir nužengė, tamsa buvo po Jo kojomis.
11. Jis skrido ant cherubo ir lėkė vėjo sparnais;
12. Jį supo tamsūs skliautai, vandenys, tiršti debesys.
13. Nuo spindesio prieš Jį užsidegė žarijos.
14. Viešpats sugriaudė iš dangaus, Aukščiausiojo balsas pasigirdo.
15. Jis laidė strėles ir išsklaidė juos, žaibais sunaikino juos.
16. Iškilo jūros dugnas, atsivėrė žemės pamatai nuo Viešpaties balso ir Jo rūstybės kvapo.
17. Iš aukštybės Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų.