8. Karalius atsakė moteriai: „Eik į savo namus, aš duosiu nurodymą dėl tavęs“.
9. Tekojietė moteris tarė karaliui: „Mano valdove karaliau, kaltė tebūna ant manęs ir mano tėvo namų, o karalius ir jo sostas bus nekaltas“.
10. Karalius atsakė: „Kas tau grasins, tą atvesk pas mane, ir jis daugiau tavęs nebelies“.
11. Ji sakė: „Karaliau, atsimink Viešpatį, savo Dievą, ir nebeleisk kraujo keršytojams žudyti, kad jie nesunaikintų mano sūnaus“. Jis atsakė: „Kaip Viešpats gyvas, nė vienas tavo sūnaus plaukas nenukris žemėn“.
12. Moteris tarė: „Leisk savo tarnaitei pasakyti tau, karaliau, dar vieną dalyką“. Jis tarė: „Kalbėk“.
13. Moteris sakė: „Kodėl tu esi nusistatęs prieš Dievo tautą? Juk taip kalbėdamas, karaliau, tu apkaltini pats save, neleisdamas grįžti savo ištremtajam.
14. Mes visi mirštame ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima surinkti; tačiau Dievas neatima gyvybės, bet atranda būdą, kad ištremtieji nebūtų atstumti nuo Jo.
15. Aš atėjau kalbėti karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane įbaugino. Tavo tarnaitė galvojo: ‘Kalbėsiu karaliui, gal karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą.
16. Karalius juk išklausys ir išgelbės savo tarnaitę iš rankos, siekiančios išnaikinti mane ir mano sūnų iš Dievo mums skirto paveldėjimo’.
17. Mano valdovo karaliaus žodis nuramino mane. Nes karalius yra kaip Dievo angelas ir skiria gera nuo pikta. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi“.
18. Karalius tarė jai: „Neslėpk nuo manęs nieko, ko klausiu“. Moteris atsakė: „Tegul kalba karalius, mano valdovas“.
19. Karalius paklausė: „Ar ne Joabo ranka yra su tavimi šitame reikale?“ Moteris sakė: „Kaip gyva tavo siela, mano valdove karaliau, niekas negali nukrypti nei į kairę, nei į dešinę nuo to, ką pasakė karalius. Taip, tavo tarnas Joabas mane pamokė ir įdėjo tuos žodžius į mano lūpas.