19. Dovydas pastebėjo, kad jo tarnai šnibždasi, ir suprato, kad kūdikis miręs. Jis paklausė savo tarnų: „Ar kūdikis mirė?“ Tie atsakė: „Mirė“.
20. Tuomet Dovydas atsikėlė nuo žemės, nusiprausė, pasitepė, pakeitė drabužius ir, nuėjęs į Viešpaties namus, pagarbino. Sugrįžęs paprašė maisto ir valgė.
21. Jo tarnai klausė: „Ką reiškia toks tavo elgesys? Tu pasninkavai ir verkei kūdikiui esant gyvam, o kai jis mirė, atsikėlei ir valgai?“
22. Jis atsakė: „Kūdikiui tebesant gyvam, pasninkavau ir verkiau, manydamas: ‘Kas žino, gal Viešpats pasigailės manęs ir kūdikis nemirs’.
23. Dabar jis mirė, tai kam gi man bepasninkauti? Ar aš galiu jį sugrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane“.
24. Dovydas paguodė savo žmoną Batšebą ir, įėjęs pas ją, gulėjo su ja. Ji pagimdė sūnų, kurį Dovydas pavadino Saliamonu. Viešpats pamilo vaikutį
25. ir siuntė pranašą Nataną, kad jį pavadintų Jedidiju pagal Viešpaties žodį.
26. Joabas kariavo prieš amonitus ir apgulė jų karališkąjį miestą Rabą.
27. Joabo pasiuntiniai pranešė Dovydui: „Aš kariavau prieš Rabą ir paėmiau miesto vandens atsargas.