12. Pasiuntinys, nuėjęs pakviesti Michėjo, jam sakė: „Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gerą žinią karaliui. Tebūna ir tavo žodis panašus į jų; kalbėk tai, kas gera“.
13. Michėjas atsakė: „Kaip gyvas Viešpats, ką mano Dievas man sakys, tą kalbėsiu“.
14. Jam atėjus pas karalių, šis paklausė: „Michėjau, ar mums eiti kariauti į Ramot Gileadą, ar ne?“ Jis atsakė: „Eikite ir laimėkite! Jie bus atiduoti į jūsų rankas“.
15. Karalius jam atsakė: „Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu“.
16. Tada Michėjas atsakė: „Mačiau visą Izraelį, išsklaidytą kalnuose kaip avis be piemens. O Viešpats tarė: ‘Šitie neturi valdovo, tegul kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’“.
17. Izraelio karalius tarė Juozapatui: „Ar tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, tik pikta?“
18. Michėjas tęsė: „Klausykitės Viešpaties žodžio! Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje.
19. Viešpats klausė: ‘Kas suvedžios Izraelio karalių Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vienas sakė taip, kitas – kitaip.
20. Pagaliau išėjo dvasia, kuri, atsistojusi Viešpaties akivaizdoje, tarė: ‘Aš jį suklaidinsiu’. Viešpats paklausė: ‘Kaip?’
21. Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks jį suvedžioti. Eik ir daryk taip’.
22. Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta“.
23. Tada priėjo Kenaanos sūnus Zedekijas, trenkė Michėjui į veidą ir tarė: „Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?“
24. Michėjas atsakė: „Tai pamatysi tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį“.
25. Izraelio karalius įsakė: „Suimkite Michėją, nuveskite jį pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Jehoašą