12. Argi tų tautų, kurias mano tėvai sunaikino, dievai išgelbėjo Gozaną, Haraną, Recefą ir Edeno vaikus, gyvenusius Telasare?
13. Kur yra Hamato, Arpado, Sefarvaimo, Henos ir Ivos miestų karaliai?“
14. Ezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių ir jį perskaitė. Po to, nuėjęs į Viešpaties namus, karalius jį išskleidė priešais Viešpatį.
15. Ezekijas meldėsi prieš Viešpatį ir sakė: „Viešpatie, Izraelio Dieve, kuris gyveni tarp cherubų. Tu vienas esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu sukūrei dangų ir žemę.
16. Palenk, Viešpatie, savo ausį ir išgirsk. Atverk, Viešpatie, savo akis ir pamatyk. Išgirsk Sanheribo žodžius, kuriais jis niekino gyvąjį Dievą.
17. Tai tiesa, Viešpatie, kad Asirijos karaliai išnaikino tautas ir jų šalis.
18. Jie sudegino jų dievus, nes jie nebuvo dievai, tik žmonių rankų darbas – medis ir akmuo – todėl jie sunaikino juos.
19. Dabar, Viešpatie, mūsų Dieve, išgelbėk mus iš jo rankų, kad visos žemės karalystės žinotų, jog Tu vienas, Viešpatie, esi Dievas!“
20. Amoco sūnus Izaijas siuntė pas Ezekiją, sakydamas: „Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Tavo maldą dėl Asirijos karaliaus Sanheribo Aš išgirdau’.
21. Štai Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo apie jį: ‘Mergelė, Siono dukra, paniekino tave ir pasityčiojo iš tavęs. Jeruzalės dukra kraipo galvą dėl tavęs.
22. Ką tu paniekinai ir prieš ką piktžodžiavai? Prieš ką išdidžiai pakėlei balsą ir akis? Prieš Izraelio Šventąjį!
23. Per savo pasiuntinius tu niekinai Viešpatį ir sakei: ‘Su daugybe kovos vežimų aš pasikėliau į kalnų aukštumas, Libano aukščiausias vietas. Aš iškirsiu jo aukštuosius kedrus, gražiausius kiparisus. Aš pasieksiu tolimiausią vietą – Karmelio mišką.
24. Aš kasiau šulinius ir gėriau svetimus vandenis; išdžiovinau savo kojų padais visas upes apsiausties vietose’.