11. Todėl jei nesuprantu kalbos prasmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas bus man svetimšalis.
12. Taigi ir jūs, karštai trokštantys dvasinių dovanų, siekite jų bažnyčios ugdymui, kad gausiai jų turėtumėte.
13. Todėl, kas kalba kalbomis, tesimeldžia, kad galėtų aiškinti.
14. Nes jei meldžiuosi kalbomis, meldžiasi mano dvasia, bet protas lieka bevaisis.
15. Ką gi tada daryti? Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu.
16. Be to, jei tu laimini dvasia, kaip neišmanantis pasakys tavo padėkai „amen“, nesuprasdamas, ką tu kalbi?
17. Juk tu gražiai dėkoji, tačiau kitas nėra ugdomas.
18. Dėkui mano Dievui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus,
19. vis dėlto bažnyčioje geriau pasakysiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis.
20. Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu – subrendę.
21. Įstatyme parašyta: „Svetimomis kalbomis ir svetimųjų lūpomis Aš kalbėsiu šiai tautai, bet ir tada jie nepaklausys manęs“, – sako Viešpats.
22. Todėl kalbos yra ženklas ne tikintiems, bet netikintiems. O pranašavimas – ne netikintiems, bet tikintiems.
23. Juk jei susirinktų visa bažnyčia ir visi imtų kalbėti kalbomis, ir įeitų neišmanantys ar netikintys, – argi jie nesakytų, kad jūs išėję iš proto?
24. Bet jeigu visi pranašautų ir įeitų netikintis ar neišmanantis, jis būtų visų apkaltintas ir visų atpažintas.