9. Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau.
10. Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.
11. Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.
12. Todėl įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.
13. Vadinasi, geras dalykas tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku, – kad per įsakymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga.
14. Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei.
15. Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.
16. O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras.
17. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
18. Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne.
19. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.