1. Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą? Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino giminės.
2. Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš anksto numatė. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją, kai šis skundžiasi Izraeliu:
3. „Viešpatie, jie išžudė Tavo pranašus, išgriovė Tavo aukurus; aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės“.
4. O kaip skamba Dievo atsakymas? „Aš pasilaikiau septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį“.
5. Ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis.
6. Ir jei malone, tai ne dėl darbų, nes tada malonė nebūtų malonė. Bet jeigu darbais, tai jau nebus malonė; kitaip darbas nebūtų darbas.
7. Tai ką gi? Izraelis nepasiekė to, ko ieškojo. Pasiekė tiktai išrinktoji dalis. Kiti buvo apakinti,
8. kaip parašyta: „Dievas jiems siuntė snaudulio dvasią, kad akys neregėtų ir ausys negirdėtų iki šios dienos“.
9. Ir Dovydas sako: „Jų stalas tepavirsta jiems spąstais, žabangais, suklupimo akmeniu ir atpildu.
10. Tegul aptemsta jų akys, kad neregėtų, ir jų nugarą laikyk nuolat sulenktą“.
11. Tad aš klausiu: negi izraelitai taip suklupo, kad pargriūtų? Jokiu būdu! Tik per jų suklupimą pagonims atėjo išgelbėjimas, kad juos paimtų pavydas.
12. Bet jeigu jų suklupimas yra pasauliui praturtinimas ir jų sumažėjimas – pagonims praturtinimas, tai ką duos jų visuma?
13. Jums, pagonims, sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš gerbiu savo tarnavimą: