1. Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis aukomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, padaryti tobulus tuos, kurie artinasi.
2. Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių?
3. Priešingai: jos metai iš metų vis primena nuodėmes.
4. Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes.
5. Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: „Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną.
6. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.
7. Tuomet tariau: ‘Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!’“
8. Anksčiau pasakęs: „Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai“, – jos aukojamos pagal Įstatymą, –
9. paskui paskelbė: „Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios“. Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita.
10. Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.