1. Dabar pasakysiu: kol paveldėtojas vaikas, jis nieku nesiskiria nuo vergo, nors yra visko šeimininkas;
2. jis esti globėjų ir prižiūrėtojų valdžioje iki tėvo nustatyto meto.
3. Taip buvo ir su mumis: kol buvome vaikai, turėjome vergauti pasaulio pradmenims.
4. Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui,
5. kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę.
6. O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“