40. Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.
41. Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.
42. Ir visi valgė ir pasisotino.
43. Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.
44. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.
45. Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.
46. Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.
47. Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.
48. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.
49. Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.
50. Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!“
51. Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,
52. nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.
53. Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.
54. Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,
55. apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.
56. Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.