26. Jis kalbėjo: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą.
27. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip.
28. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje.
29. Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo“.
30. Jėzus dar sakė: „Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?
31. Ji kaip garstyčios grūdelis, kuris sėjamas dirvon. Jis yra mažiausias iš visų sėklų žemėje,
32. bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visus augalus ir išleidžia plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.
33. Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė jiems žodį, kiek jie sugebėjo suprasti.
34. Be palyginimų Jis jiems nekalbėdavo, bet kai pasilikdavo vienas su savo mokiniais, viską jiems išaiškindavo.
35. Tą pačią dieną, atėjus vakarui, Jis tarė mokiniams: „Irkimės į aną pusę!“