18. Kiti sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį,
19. bet pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams nusmelkia žodį ir jis tampa nevaisingas.
20. Geroje žemėje pasėta sėkla – tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas šimteriopą“.
21. Jis kalbėjo jiems: „Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?
22. Juk nėra nieko paslėpta, kas nebūtų apreikšta, ir nieko paslaptyje laikomo, kas neišeitų aikštėn.
23. Jei kas turi ausis klausyti – teklauso!“
24. Jis sakė jiems: „Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta, ir jums, kurie girdite, bus dar pridėta.
25. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turi“.
26. Jis kalbėjo: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą.
27. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip.
28. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje.
29. Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo“.
30. Jėzus dar sakė: „Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?