1. Po kelių dienų Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą. Žmonės, išgirdę Jį esant namuose,
2. nedelsiant susirinko, ir taip gausiai, jog nė prie durų nebeliko vietos. O Jis skelbė jiems žodį.
3. Tada keturi vyrai atnešė pas Jį paralyžiuotą žmogų.
4. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur Jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.
5. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!“
6. Tenai sėdėjo keletas Rašto žinovų ir svarstė savo širdyse:
7. „Kodėl Jis taip piktžodžiauja? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
8. Jėzus, iš karto savo dvasia supratęs jų mintis, tarė: „Kam taip svarstote savo širdyse?
9. Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk neštuvus ir vaikščiok’?
10. Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turintį valdžią atleisti žemėje nuodėmes, – čia Jis tarė paralyžiuotajam, –
11. sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“
12. Šis tuojau atsikėlė ir, visiems matant, pasiėmęs neštuvus, išėjo. Visi stebėjosi ir garbino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.