20. Tuoj pat Jis pašaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų valtyje su samdiniais, jie nusekė paskui Jį.
21. Jie atėjo į Kafarnaumą, ir iškart, sabato dieną, Jis nuėjo į sinagogą ir ėmė mokyti.
22. Žmonės stebėjosi Jo mokymu, nes Jis mokė kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovai.
23. Jų sinagogoje buvo žmogus, turintis netyrąją dvasią. Jis sušuko:
24. „Palik mus! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi: Dievo Šventasis!“
25. Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“
26. Tada netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.
27. Visi apstulbo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas tai? Koks čia naujas mokymas? Jis įsakinėja su valdžia net netyrosioms dvasioms, ir tos Jam paklūsta!“
28. Garsas apie Jį kaipmat pasklido po visą Galilėjos kraštą.
29. Išėję iš sinagogos, jie su Jokūbu ir Jonu atėjo į Simono ir Andriejaus namus.
30. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai Jam pasakė.
31. Jis priėjęs paėmė ją už rankos ir pakėlė; karštis tučtuojau paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.
32. Vakare, saulei nusileidus, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius.
33. Visas miestas buvo susirinkęs prie durų.