19. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai.
20. Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas neplautomis rankomis žmogaus nesuteršia“.
21. Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.
22. Ir štai iš ano krašto atėjo moteris kanaanietė ir šaukė Jam: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“
23. Bet Jėzus neatsakė nė žodžio. Tada priėjo mokiniai ir ėmė Jį maldauti: „Paleisk ją, nes ji šaukia mums iš paskos!“
24. Bet Jis atsakė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.
25. Tada ji priėjusi Jį pagarbino ir tarė: „Viešpatie, padėk man!“
26. Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
27. O ji atsiliepė: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų šeimininko stalo“.
28. Tada Jėzus jai tarė: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip tu nori“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.
29. Iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo.
30. Prie Jo susirinko didžiulės minios, kurios atsigabeno su savimi luošų, aklų, nebylių, raišų ir daugelį kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o Jis pagydė juos.
31. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius išgijusius, raišius vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir jie šlovino Izraelio Dievą.
32. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nepaleisiu jų alkanų, kad nenusilptų kelyje“.
33. Mokiniai Jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti tokią didelę minią?“