34. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jie nusigando, kai paniro į debesį.
35. O iš debesies pasigirdo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!“
36. Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nieko nesakė apie tai, ką buvo matę.
37. Kitą dieną, jiems nusileidus nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia.
38. Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų, jis mano vienturtis.
39. Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga pradeda rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja. Ji tik vargais negalais atstoja, smarkiai jį apdaužiusi.
40. Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti ją, bet jie nepajėgė“.
41. Jėzus atsakydamas tarė: „O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti? Atvesk čia savo sūnų“.
42. Dar jam besiartinant, demonas parbloškė jį ant žemės ir ėmė tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui.
43. Ir visi buvo pritrenkti Dievo didybės. Visiems stebintis tuo, ką Jėzus darė, Jis prabilo į mokinius:
44. „Gerai įsidėmėkite šituos žodžius: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas“.
45. Bet jie nesuprato šitų žodžių; tai liko jiems paslėpta ir jie nesuvokė jų. O jie bijojo klausti Jėzų apie tuos žodžius.
46. Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias.
47. Suprasdamas jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs