4. Atėję pas Jėzų, jie karštai prašė, sakydami: „Jis vertas, kad jam tai padarytum,
5. nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“.
6. Jėzus nuėjo su jais. Kai Jis buvo netoli namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus, kad Jam pasakytų: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.
7. Taip pat savęs nelaikau vertu ateiti pas Tave. Bet tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.
8. Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau kuriam iš jų: ‘Eik’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čia’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai’, ir jis daro“.
9. Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi juo ir, atsigręžęs į Jį lydinčią minią, tarė: „Sakau jums—net Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo!“
10. Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.
11. Po to Jėzus ėjo į miestą, vardu Nainą. Kartu su Juo keliavo daugelis Jo mokinių ir gausi minia.
12. Kai Jis prisiartino prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienintelį motinos sūnų, o ji buvo našlė. Kartu su ja ėjo didelė miesto minia.
13. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir Jis tarė: „Neverk!“
14. Priėjęs Jis palietė neštuvus. Nešėjai sustojo, ir Jis pasakė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“
15. Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.