23. Kas lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok’?
24. O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje valdžią atleisti nuodėmes, – čia Jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo gultą ir eik namo!“
25. Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo.
26. Visi didžiai stebėjosi ir šlovino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme stebinančių dalykų!“
27. Po to išėjęs Jis pastebėjo muitininką, vardu Levį, sėdintį muitinėje, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“
28. Tas atsikėlė ir, viską palikęs, nusekė paskui Jį.
29. Levis savo namuose iškėlė Jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių.
30. Rašto žinovai ir fariziejai murmėjo ir prikaišiojo Jėzaus mokiniams: „Kodėl jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“
31. Jėzus jiems atsakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams.
32. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“.
33. Tada jie sakė Jam: „Kodėl Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir meldžiasi, taip pat ir fariziejų mokiniai, o Tavieji valgo ir geria?“
34. Jėzus jiems atsakė: „Argi galite versti pasninkauti vestuvininkus, kol su jais yra jaunikis?
35. Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus“.
36. Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Nes ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo.
37. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų.