22. Jėzus, supratęs jų mintis, prabilo: „Kodėl taip svarstote savo širdyse?
23. Kas lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok’?
24. O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje valdžią atleisti nuodėmes, – čia Jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo gultą ir eik namo!“
25. Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo.
26. Visi didžiai stebėjosi ir šlovino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme stebinančių dalykų!“
27. Po to išėjęs Jis pastebėjo muitininką, vardu Levį, sėdintį muitinėje, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“
28. Tas atsikėlė ir, viską palikęs, nusekė paskui Jį.
29. Levis savo namuose iškėlė Jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių.
30. Rašto žinovai ir fariziejai murmėjo ir prikaišiojo Jėzaus mokiniams: „Kodėl jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“
31. Jėzus jiems atsakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams.