18. „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų
19. ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų“.
20. Suvyniojęs knygos ritinį, Jėzus grąžino jį patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į Jį.
21. Ir Jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.
22. Visi Jam pritarė ir stebėjosi maloniais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų. Ir jie sakė: „Argi Jis ne Juozapo sūnus?!“
23. O Jėzus jiems atsakė: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“.
24. Ir Jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.
25. Bet sakau jums tiesą: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą.
26. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidono mieste, Sareptoje.
27. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų Izraelyje, bet nė vienas iš jų nebuvo išgydytas, tik siras Naamanas“.
28. Visi, kurie buvo sinagogoje, tai išgirdę, labai užsirūstino;
29. pakilę išvarė Jį iš miesto, iki šlaito to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti Jį žemyn.
30. Bet Jėzus, praėjęs tarp jų, pasišalino.
31. Jis nuėjo į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir kiekvieną sabatą mokė žmones.
32. Jie labai stebėjosi Jo mokymu, nes Jo žodžiai buvo su valdžia.
33. Sinagogoje buvo žmogus, kuris turėjo netyrą demonišką dvasią. Jis pradėjo garsiai šaukti: