2. prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, buvo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.
3. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti,
4. kaip parašyta pranašo Izaijo žodžių knygoje: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus!
5. Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai tetampa tiesūs, o duobėti – išlyginti.
6. Ir kiekvienas kūnas išvys Dievo išgelbėjimą’ „.
7. Ateinančioms pas jį krikštytis minioms Jonas sakė: „Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo besiartinančios rūstybės?
8. Duokite vaisių, vertų atgailos! Ir nebandykite ramintis: ‘Mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.
9. Štai kirvis jau prie medžių šaknų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį“.
10. Minios jį klausė: „Ką gi mums daryti?!“
11. Jis joms atsakė: „Kas turi dvi tunikas, tepasidalina su neturinčiu, ir kas turi maisto, tegul taip pat daro“.
12. Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, ką mums daryti?“
13. Jis sakė jiems: „Nereikalaukite daugiau, kaip jums nustatyta“.
14. Taip pat ir kariai klausė: „Ką mums daryti?“ Jis jiems atsakė: „Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga“.