25. Tada Jis jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!
26. Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?“
27. Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta.
28. Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau.
29. Bet jie sulaikė Jį, sakydami: „Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi“. Jis užsuko ir pasiliko su jais.
30. Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems.
31. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių.
32. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
33. Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius vienuolika ir kitus su jais,
34. kurie tvirtino: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui!“
35. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai Jis laužė duoną.
36. Jiems apie tai bekalbant, Jis pats atsirado tarp jų ir tarė: „Ramybė jums!“
37. Sutrikę ir išsigandę, jie tarėsi matą dvasią.
38. O Jis paklausė: „Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės?
39. Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“.
40. Tai taręs, Jis parodė jiems rankas ir kojas.