55. kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
56. Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.
57. Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.
58. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.
59. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.
60. Atsakydama jo motina tarė: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.
61. Jie jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.
62. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.
63. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Ir visi stebėjosi.
64. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.
65. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.
66. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kas gi bus iš to vaiko?“ Ir Viešpaties ranka buvo su juo.
67. Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:
68. „Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.
69. Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,
70. kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,
71. jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,
72. tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,
73. priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,