46. O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį,
47. ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
48. nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
49. nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!
50. Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.
51. Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.
52. Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.
53. Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.
54. Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,
55. kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
56. Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.
57. Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.
58. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.
59. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.
60. Atsakydama jo motina tarė: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.
61. Jie jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.
62. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.
63. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Ir visi stebėjosi.
64. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.