32. Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir Jį pamačiusi, puolė Jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“.
33. Jėzus, pamatęs ją ir kartu atėjusius žydus verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs
34. paklausė: „Kur jį paguldėte?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“.
35. Jėzus pravirko.
36. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip Jis jį mylėjo!“
37. O kiti sakė: „Argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“
38. Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu.
39. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs“.
40. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“
41. Jie nurito akmenį nuo ten, kur gulėjo numirėlis. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju Tau, kad mane išgirdai.
42. Aš žinojau, kad visada mane girdi. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie tikėtų, jog Tu esi mane siuntęs“.
43. Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“
44. Ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: „Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti“.
45. Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo Jį.
46. Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.