44. Mūsų tėvai dykumoje turėjo Liudijimo palapinę, kaip įsakė Tas, kuris kalbėjo Mozei, kad padarytų ją pagal regėtą jos vaizdą.
45. Mūsų tėvai su Jozue pasiėmė ją ir atsigabeno į žemes pagonių, kuriuos Dievas išvijo nuo mūsų tėvų akių. Taip pasiliko iki Dovydo dienų.
46. Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir meldė, kad rastų buveinę Jokūbo Dievui.
47. Ir Saliamonas pastatė Jam namus.
48. Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas:
49. ‘Dangus – mano sostas, o žemė – pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite? – klausia Viešpats, – ar kokia mano poilsio vieta?
50. Argi ne mano ranka visa tai padarė?’
51. Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.
52. Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar esate jūs.
53. Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte“.
54. Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis.
55. O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.
56. Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.
57. Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,
58. išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.
59. Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“
60. Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.