24. ir pasakė: ‘Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Ir štai Dievas tau dovanoja visus, plaukiančius su tavimi’.
25. Tad, vyrai, drąsiau! Aš tikiu Dievu, kad taip ir įvyks, kaip man pasakyta.
26. Mus išmes į kokią nors salą“.
27. Kai buvome svaidomi Adrijos jūroje keturioliktą naktį, apie vidurnaktį jūreiviams pasirodė, kad artėjame prie kažkokios sausumos.
28. Jie išmetė grimzlę ir nustatė dvidešimties sieksnių gylį; po kiek laiko išmatavo dar kartą ir berado penkiolika.
29. Bijodami užšokti ant povandeninių uolų, jie išmetė iš paskuigalio keturis inkarus ir laukė aušros.
30. Jūreiviai mėgino pabėgti iš laivo. Jie nuleido į jūrą gelbėjimo valtį, neva norėdami išmesti inkarus laivo priešakyje.
31. Paulius tarė šimtininkui ir kareiviams: „Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite“.
32. Tada kareiviai nukapojo valties virves ir leido jai nukristi į jūrą.
33. Prieš rytą Paulius paragino visus valgyti, sakydamas: „Šiandien jau keturiolikta diena, kai jūs laukiate nevalgę, nieko burnoje neturėję.
34. Todėl aš jus prašau valgyti. To reikia jūsų išsigelbėjimui. Nė vienam iš jūsų nenukris nė plaukas nuo galvos!“
35. Tai pasakęs, jis paėmė duonos, visų akivaizdoje padėkojo Dievui, sulaužė ir pradėjo valgyti.
36. Tada visi pralinksmėjo ir ėmėsi valgio.
37. Laive iš viso buvome du šimtai septyniasdešimt šeši žmonės.
38. Pavalgę jie palengvino laivą, išmesdami jūron javus.
39. Rytui išaušus, jūreiviai negalėjo pažinti žemės, tiktai pastebėjo nedidelę įlanką lėkštais krantais, į kurią, jei bus įmanoma, jie nutarė pasukti laivą.
40. Nupjovė inkarus, paliko juos jūroje, atleido vairo diržus ir, iškėlę prieš vėją priekinę burę, leidosi į krantą.