16. Kelkis ir stokis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu.
17. Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave dabar siunčiu,
18. kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono valdžios – į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei paveldėjimą su pašventintaisiais’.
19. Todėl, karaliau Agripa, nebuvau nepaklusnus dangiškam regėjimui
20. ir iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visame Judėjos krašte ir pagonijoje skelbiau, kad žmonės atgailautų, gręžtųsi į Dievą ir imtųsi atgailos vertų darbų.
21. Už tai žydai sugriebė mane šventykloje ir mėgino užmušti.
22. Bet, Dievui padedant, iki šios dienos tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką skelbė įvyksiant pranašai ir Mozė,
23. būtent, kad Kristus kentės, jog pirmutinis prisikels iš numirusių ir paskelbs šviesą tautai ir pagonims“.
24. Jam tai kalbant, Festas garsiai sušuko: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto“.
25. Paulius atsiliepė: „Ne, nesikraustau iš galvos, prakilnusis Festai, bet skelbiu tiesos ir sveiko proto žodžius.
26. Šiuos dalykus žino karalius, kuriam taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, nes šitai dėjosi ne kur nors užkampyje.
27. Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Žinau, kad tiki“.
28. Agripa atsakė: „Ko gero įtikinsi mane krikščionimi tapti...“
29. Paulius tarė: „Meldžiu Dievą, kad ar per trumpą, ar per ilgą laiką ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!“
30. Jam tai pasakius, pakilo karalius, valdytojas, Berenikė ir visi sėdėję su jais.
31. Išeidami jie tarpusavyje kalbėjosi: „Šitas žmogus nepadarė nieko baustino mirtimi ar kalėjimu“.
32. Agripa Festui pareiškė: „Būtų galima paleisti šitą žmogų, jeigu jis nebūtų šaukęsis ciesoriaus“.