15. Tada jis atėjo pas Sukotų gyventojus ir tarė: „Štai Zebachas ir Calmuna, dėl kurių jūs iš manęs tyčiojotės, sakydami: ‘Ar Zebachas ir Calmuna jau tavo rankose, kad mes turėtume duoti duonos tavo bejėgiams kareiviams?’“
16. Tad paėmė jis miesto seniūnus ir, atsinešęs dykumos erškėčių bei usnių, nubaudė jais Sukotų gyventojus.
17. Jis nuvertė ir Penuelio bokštą, išžudė miesto gyventojus.
18. Tada kreipėsi į Zebachą ir Calmuną: „Kaip atrodė tie vyrai, kuriuos nužudėte prie Taboro?“ – „Visi jie atrodė kaip tu, – atsakė jie, – panašūs į karaliaus sūnus“. –
19. „Tai buvo mano broliai, – pareiškė jis, – mano motinos sūnūs. Kaip gyvas VIEŠPATS, jeigu būtumėte palikę juos gyvus, neužmuščiau jūsų“.
20. Jis paliepė savo pirmagimiui sūnui Jeterui: „Eik ir užmušk juos!“ Bet vaikinas kardo iš makšties netraukė, nes buvo bailus. Mat buvo dar vaikas.
21. Tada Zebachas ir Calmuna tarė: „Ateik ir pats užmušk mus, nes koks vyras, tokia ir jo jėga“. Gideonas pakilo, užmušė Zebachą bei Calmuną ir pasiėmė pusmėnulius, puošusius jų kupranugarių kaklus.
22. Tada Izraelio vyrai kreipėsi į Gideoną: „Valdyk mus tu, taip pat tavo sūnus ir tavo vaikaitis, nes išgelbėjai mus iš Midjano rankos“.
23. Gideonas atsakė jiems: „Nei aš jus valdysiu, nei mano sūnus jus valdys! VIEŠPATS jus valdys!“
24. Gideonas tarė: „Leiskite man kreiptis į jus su vienu prašymu: duokite man kiekvienas iš savo grobio po auskarą“. Mat priešai nešiojo aukso auskarus, nes buvo izmaelitai.
25. „Mielu noru!“ – atsakė jie. Taigi jie išskleidė drabužį ir kiekvienas metė ant jo po auskarą, gautą kaip grobį.
26. Aukso auskarų, kurių jis buvo prašęs, buvo tūkstantis septyni šimtai aukso šekelių, neskaitant pusmėnulių, karulių ir purpurinių apdarų, kuriais vilkėjo Midjano karaliai, neskaitant nei puošnių apykaklių, buvusių ant jų kupranugarių kaklų.
27. Gideonas pasidarė iš jų efodą ir pasidėjo savo mieste Ofroje. Visas Izraelis kekšavo ten su juo, ir jis tapo žabangomis Gideonui ir jo namams.