2. (idant patirtų karą būsimos izraelitų kartos – vien tos, kurios ankstesnių karų nebuvo patyrusios):
3. penki filistinų valdovai, visi kanaaniečiai sidoniečiai ir hivai, gyvenę Libano kalnuose nuo Baal Hermono iki pat Lebo Hamato.
4. Jos buvo priemonė išbandyti Izraeliui ir sužinoti, ar jie paklus VIEŠPATIES įsakymams, kuriuos jis davė jų protėviams per Mozę.
5. Taigi izraelitai įsikūrė tarp kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių.
6. Jie vedė jų dukteris ir leido savo dukteris už jų sūnų. Ir jų dievus jie garbino!
7. Izraelitai darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, užmiršdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir garbindami Baalus ir Ašeras.
8. Todėl VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos į Aram Naharaimų karaliaus Kušan Rišataimo rankas. Izraelitai buvo pavaldūs Kušan Rišataimui aštuonerius metus.
9. Bet izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino izraelitams išvaduoti gelbėtoją – Otnielį, Kalebo jaunesniojo brolio Kenazo sūnų.
10. Ant jo nužengė VIEŠPATIES dvasia. Jis tapo Izraelio teisėju ir išėjo į karo žygį. VIEŠPATS atidavė Aramo karalių Kušan Rišataimą jam į rankas. Jam nugalėjus Kušan Rišataimą,
11. kraštas keturiasdešimt metų turėjo ramybę.Kenazo sūnui Otnieliui mirus,