14. VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos plėšikams. Jis visur atidavė juos priešams į rankas, ir jie nebegalėjo daugiau savo priešams pasipriešinti.
15. VIEŠPATIES ranka buvo prieš juos, jų nelaimei, visuose jų žygiuose, kaip VIEŠPATS buvo juos įspėjęs, kaip VIEŠPATS buvo jiems pasakęs. Jie buvo baisiai engiami!
16. Tada VIEŠPATS pažadino jiems teisėjus. Jie išgelbėjo juos iš plėšikų rankų.
17. Bet jie net savo teisėjų neklausė, nes kekšavo su kitais dievais ir garbino juos. Nedelsdami jie nusisuko nuo kelio, kuriuo jų protėviai, klausydami VIEŠPATIES įsakymų, buvo ėję. Jie nesekė jų pavyzdžiu!
18. Pažadinęs jiems teisėją, VIEŠPATS būdavo su teisėju ir gelbėdavo juos iš priešų rankų per visą teisėjo gyvenimą, nes gailėdavosi jų, aimanuojančių dėl engėjų ir niokotojų.
19. Bet, teisėjui mirus, jie atkrisdavo ir elgdavosi blogiau už savo protėvius, eidami paskui kitus dievus, garbindami juos ir lenkdamiesi jiems. Nedorų darbų jie neatsisakė, iš atkaklaus kelio nesisuko!
20. Todėl VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir tarė: „Kadangi ši tauta sulaužė mano Sandorą, kurią įsakiau jų protėviams, ir neklausė mano balso,