21. Jie vėl leidosi kelionėn, pasiuntę į priekį vaikus, galvijus ir mantą.
22. Nuėjus tolokai nuo Michėjo namų, buvo sušaukti vyrai iš Michėjo kaimynystėje esančių namų. Pasiviję Dano žmones,
23. jie piktai šaukė iš paskos Dano žmonėms, o tie atsisukę Michėjo klausė: „Kas atsitiko, kad ateini su tokiu būriu?“ –
24. „Paėmėte mano dievus, kuriuos pasidirbau, ir mano kunigą, ir nuėjote! – atsakė jis. – Kas man beliko? Kaip dar galite manęs klausti: ‘Kas atsitiko?’“
25. Bet Dano žmonės tarė jam: „Liaukis rėkavęs mums iš paskos, antraip karštuoliai vyrai jus puls, tu neteksi gyvasties, neteks gyvasties ir tavo šeima“.
26. Dano žmonės ėjo toliau savo keliu. Matydamas, kad jie stipresni, Michėjas apsisuko ir sugrįžo į namus.
27. Pasiėmę, ką Michėjas buvo pasidirbęs ir jam priklausantį kunigą, Dano žmonės atėjo į Laišą pas ramius ir neįtarius žmones, išžudė juos kalaviju ir sudegino miestą.
28. Nebuvo kas ateitų gelbėti, nes jie gyveno toli nuo Sidono ir neturėjo ryšių su jokia kita tauta. Tai buvo slėnis, priklausęs Bet Rehobui. Jie atstatė miestą ir įsikūrė jame.
29. Miestą pavadino Danu pagal savo protėvį Daną, gimusį Izraeliui. O anksčiau miesto vardas buvo Laišas.
30. Tada Dano giminės žmonės pasistatė sau stabą. Mozės sūnaus Geršomo sūnus Jehonatanas ir jo sūnūs tarnavo kaip kunigai Dano giminei iki pat tos dienos, kai kraštas išėjo į tremtį.
31. Taigi jie laikė savu Michėjo padirbtą stabą, kol Dievo Namai buvo Šilojyje.