8. Mozė atsakė jiems: „Palaukite, leiskite man išgirsti, ką VIEŠPATS įsakys“.
9. VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:
10. „Kalbėk izraelitams, sakydamas: ‘Jei kas nors iš jūsų ar iš jūsų palikuonių taptų nešvarus, paliesdamas numirėlį, ar būtų tolimoje kelionėje, vis dėlto galės atnašauti Paschą VIEŠPAČIUI.
11. Jie atnašaus ją antro mėnesio keturioliktą dieną, temstant; jie valgys avinėlį su nerauginta duona ir karčiosiomis žolėmis.
12. Nieko iš jo nepaliks ligi ryto, nesulaužys jokio kaulo. Jie atnašaus jį pagal Paschos apeigas.
13. Bet jei kas nors, būdamas švarus ir ne kelionėje, susilaikytų atnašauti Paschą, jis bus atskirtas nuo tautos, nes neatnašavo VIEŠPAČIUI aukos nustatytu laiku. Tas žmogus turės pakelti savo nuodėmės padarinius.
14. Jei ateivis, gyvenantis tarp jūsų, norėtų atnašauti Paschą VIEŠPAČIUI, jis tai turi daryti pagal Paschos nuostatus ir apeigas. Abiem – ateiviui ir krašto piliečiui – apeigos bus tos pačios’“.
15. Tą dieną, kai buvo pastatyta Padangtė, debesis apdengė Padangtę, Sandoros Palapinę. O nuo vakaro ligi ryto jis buvo viršum Padangtės tarsi ugnis.
16. Taip būdavo nuolat: dieną ją dengdavo debesis, o naktį pasidarydavo tarsi ugnis.
17. Kai tik debesis pakildavo nuo Padangtės, izraelitai leisdavosi kelionėn ir toje vietoje, kur debesis sustodavo, įsirengdavo stovyklą.
18. VIEŠPAČIUI įsakius, izraelitai iškeliaudavo ir, VIEŠPAČIUI įsakius, įsirengdavo stovyklą. Kol debesis laikydavosi viršum Padangtės, tol jie pasilikdavo stovykloje.
19. Net jeigu debesis pasilikdavo viršum Padangtės daug dienų, izraelitai paklusdavo VIEŠPAČIUI ir nekeliaudavo.
20. Tačiau kartais debesis pasilikdavo viršum Padangtės tik keletą dienų. VIEŠPATIES įsakymu jie statydavosi palapines ir VIEŠPATIES įsakymu iškeliaudavo.
21. Kartais debesis pasilikdavo tik nuo vakaro ligi ryto; kai debesis pakildavo ryto metą, jie leisdavosi kelionėn. Dieną ar naktį, kai tik debesis pakildavo, jie iškeliaudavo.