8. Visą laiką, kol jis yra nazyras, jis pašvęstas VIEŠPAČIUI.
9. Jeigu kas nors labai staiga šalia jo numirtų, suteršdamas pašvęstą galvą, jis nusiskus galvą tą dieną, kai taps švarus; septintą dieną jis nusiskus galvą.
10. Aštuntą dieną jis atneš du purplelius ar du jaunus balandžius kunigui prie įėjimo į Susitikimo Palapinę.
11. Kunigas paaukos vieną kaip auką už nuodėmę, o kitą – kaip deginamąją auką ir atliks permaldavimą už jį, nes jis užsitraukė kaltę per numirėlį. Tą pačią dieną jis vėl pašvęs savo galvą,
12. vėl paskirs VIEŠPAČIUI nazyrato dienas ir atves metinį avinėlį kaip atnašą už nuodėmę. Ankstesnis laikas nebus įskaitytas, nes pašvęstoji galva buvo suteršta.
13. Tokios yra nazyro apeigos: tą dieną, kai jo pašventimo laikas baigiasi, jis turi būti atvestas prie Susitikimo Palapinės įėjimo.
14. Kaip savo dovaną VIEŠPAČIUI jis atves vieną sveiką mitulę avį kaip deginamąją auką, vieną sveiką mitulę avį kaip auką už nuodėmę, vieną sveiką aviną kaip bendravimo auką,
15. atneš pintinę neraugintos duonos kepalų iš geriausių miltų, įmaišytų aliejumi, neraugintų, aliejumi apteptų plokštainių drauge su javų ir liejamosiomis atnašomis.
16. Visa kunigas atnašaus VIEŠPATIES akivaizdoje, paaukos jo auką už nuodėmę bei deginamąją auką,
17. atnašaus aviną kaip bendravimo auką VIEŠPAČIUI drauge su neraugintos duonos pintine; kunigas taip pat paaukos javų bei liejamąją atnašą.
18. Tada nazyras nusiskus pašvęstą galvą prie įėjimo į Susitikimo Palapinę ir, nunešęs plaukus nuo pašvęstos galvos, padės juos ant ugnies po bendravimo auka.
19. Tada, kai jis bus nusiskutęs savo pašvęstą galvą, kunigas paims išvirtą avino mentę, vieną neraugintą kepalą iš pintinės, vieną neraugintą plokštainį ir padės juos nazyrui ant delnų.
20. Paskui kunigas pakylės juos kaip siūbuojamąją atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Jie bus kunigui šventa dalis drauge su siūbuojamosios atnašos krūtine ir dovanos atnašos mente. Po to nazyras gali gerti vyną.
21. Tokios tat yra įžadą darančio nazyro pareigos. Jo atnaša VIEŠPAČIUI turi būti pagal nazyrato įžadą, neskaitant to, ką dar jis išgali duoti. Pagal tai, kokį įžadą jis bus padaręs, taip jis turi ir elgtis, vykdydamas savo pašventimo nuostatus“.
22. VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: