3. „Atarotai, Dibonas, Jazeras, Nimra, Hešbonas, Elealė, Sebamas, Nebojas ir Beonas –
4. žemė, kurią VIEŠPATS užkariavo Izraelio bendrijai – yra galvijų kraštas. O jūsų tarnai turi galvijų.
5. Jei radome malonę tavo akyse, – tęsė jie, – tebūna šis kraštas duotas mums, tavo tarnams, kaip nuosavybė. Neversk mūsų keltis per Jordaną“.
6. Mozė atsakė Gado ir Rubeno žmonėms: „Argi jūsų broliai eis į karą, o jūs čia sėdėsite?
7. Kodėl norite pakirsti izraelitų ryžtą eiti į kraštą, kurį jiems VIEŠPATS yra davęs?
8. Jūsų tėvai tai padarė, kai iš Kadeš Barnėjos siunčiau juos krašto išžvalgyti.
9. Nukeliavę iki Eškolo slėnio ir pamatę tą kraštą, jie pakirto izraelitų ryžtą eiti į kraštą, kurį VIEŠPATS buvo jiems davęs.
10. Tą dieną pyktis apėmė VIEŠPATĮ, ir jis prisiekė, tardamas:
11. ‘Nė vienas iš žmonių, kurie išėjo iš Egipto, nuo dvidešimt metų ir vyresnių, nematys krašto, kurį prisiekiau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, nes jie ištikimai manęs nesekė;
12. nė vienas, išskyrus kenizą Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę, nes jiedu ištikimai sekė VIEŠPATĮ’.
13. Pyktis ant Izraelio apėmė VIEŠPATĮ, ir jis vedžiojo juos po dykumą keturiasdešimt metų, kol pradingo visa karta, padariusi pikta VIEŠPATIES akyse.
14. Vadinasi, dabar jūs, nusidėjėlių išperos, pakeitėte savo tėvus, didindami VIEŠPATIES pykčio ant Izraelio įniršį!
15. Jei jūs atsisakote jį sekti, jis vėl paliks juos dykumoje; jūs sunaikinsite šią visą tautą“.
16. O jie, priėję arčiau, tarė: „Pastatysime čia aptvarus savo kaimenėms ir miestus mūsų mažyliams,
17. bet patys imsimės ginklų, žygiuodami pirma izraelitų, kol nuvesime juos į vietą. Tuo tarpu mūsų mažyliai gali pasilikti įtvirtintuose miestuose, apsaugoti nuo vietos gyventojų.
18. Negrįšime į savo namus, kol visi izraelitai nebus užėmę savo paveldo.
19. Dalies su jais kitoje pusėje, Užjordanėje, neturėsime, nes savo paveldą jau turime rytinėje Jordano pusėje“.