14. jie papasakos šio krašto gyventojams. Jie girdėjo, kad tu, VIEŠPATIE, esi šioje tautoje, nes tu, VIEŠPATIE, esi regimas veidu į veidą, kai tavo debesis ilsisi viršum jų, kai tu eini pirma jų debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį.
15. Jei išžudytum visus šiuos žmones iki vieno, tautos, girdėjusios apie tave, sakytų:
16. ‘Dėl to, kad nepajėgė nuvesti šios tautos į kraštą, kurį buvo prisiekęs jiems duoti, VIEŠPATS išžudė juos dykumoje’.
17. Todėl maldauju – tebūna mano Viešpaties galybė tokia didinga, kaip pareiškei, tardamas:
18. ‘VIEŠPATS yra lėtas pykti,gausus gerumo,atleidžiantis kaltę ir nusižengimą,tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmėsir baudžiantis vaikus už tėvų kaltęligi trečios ir ketvirtos kartos’.
19. Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia“.
20. Tada VIEŠPATS tarė: „Aš atleidžiu, kaip tu prašai.