10. Mozė girdėjo žmones verkiant, šeimą po šeimos, visus prie savo palapinių angos. VIEŠPATS užsidegė pykčiu, o Mozė kamavosi.
11. „Kodėl taip blogai elgiesi su savo tarnu? – klausė Mozė VIEŠPATĮ. – Kodėl neradau malonės tavo akyse, kad užkrovei ant manęs visų šių žmonių naštą?
12. Argi aš pradėjau visą šią tautą? Nejau aš juos pagimdžiau, kad turėtum man sakyti: ‘Nešk juos ant rankų, kaip kad žindyvė nešioja nenujunkytą kūdikį’, – į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjai jų protėviams?
13. Iš kurgi imsiu mėsos visiems šiems žmonėms? Juk jie pas mane eina, verkia ir sako: ‘Duok mums mėsos pavalgyti!’
14. Aš vienas nepajėgiu nešti visų šių žmonių, nes jie man per sunkūs.
15. Jei tu taip su manimi elgsiesi, verčiau užmušk mane; maldauju – jei radau malonę tavo akyse, – kad daugiau nebematyčiau savo nelaimės“.
16. Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Parink man septyniasdešimt Izraelio seniūnų – vyrų, kuriuos laikai žmonių seniūnais ir apskaitininkais, – ir atvesk juos prie Susitikimo Palapinės. Teužima jie ten savo vietą drauge su tavimi.
17. Aš nužengsiu ir su tavimi kalbėsiuosi, paimsiu tave gaubiančios dvasios ir suteiksiu jos jiems. Jie neš žmonių naštą su tavimi, kad tau nebereikėtų visą vienam nešti.