1. Atsitiko taip, kad žmonės pradėjo karčiai murmėti prieš VIEŠPATĮ dėl savo nelaimių. VIEŠPATS tai išgirdo ir užsidegė pykčiu. Tada VIEŠPATIES ugnis suliepsnojo prieš juos, sunaikindama stovyklos pakraščius.
2. Žmonės šaukėsi Mozės. Mozė meldėsi VIEŠPAČIUI, ir ugnis užgeso.
3. Ta vieta buvo pavadinta Tabera, nes ten VIEŠPATIES ugnis buvo užsidegusi prieš juos.
4. Tarp jų buvę valkatos buvo apimti godaus alkio. Ir izraelitai vėl ėmė verkti ir kalbėti: „Kas duos mums mėsos pavalgyti?
5. Atsimename žuvis, kurias Egipte dykai valgydavome, agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus.
6. Mūsų stemplės susitraukė! Visiškai nieko nėra! Vien maną temato mūsų akys“.
7. Mana buvo panaši į koriandro sėklą, ir jos spalva buvo tarsi bdelio sakų.
8. Žmonės vaikščiodavo po apylinkę, rinkdavo ją, maldavo girnomis ar trindavo grūstuve, virdavo puode ir darydavo plokštainius. Jos skonis buvo panašus į plokštainių su aliejumi.
9. Naktį, krintant rasai, su ja iškrisdavo ir mana.
10. Mozė girdėjo žmones verkiant, šeimą po šeimos, visus prie savo palapinių angos. VIEŠPATS užsidegė pykčiu, o Mozė kamavosi.
11. „Kodėl taip blogai elgiesi su savo tarnu? – klausė Mozė VIEŠPATĮ. – Kodėl neradau malonės tavo akyse, kad užkrovei ant manęs visų šių žmonių naštą?
12. Argi aš pradėjau visą šią tautą? Nejau aš juos pagimdžiau, kad turėtum man sakyti: ‘Nešk juos ant rankų, kaip kad žindyvė nešioja nenujunkytą kūdikį’, – į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjai jų protėviams?
13. Iš kurgi imsiu mėsos visiems šiems žmonėms? Juk jie pas mane eina, verkia ir sako: ‘Duok mums mėsos pavalgyti!’