1. Jos anyta Noomė kalbėjo: „Mano dukterie, argi neturėčiau paieškoti židinio, kuriame būtumei laiminga?
2. Žiūrėk, argi Boazas, su kurio tarnaitėmis buvai, nėra mūsų giminaitis? Štai šį vakarą jis vėtys miežius klojime.
3. Nusimaudyk, išsikvėpink, apsirenk geriausiu apdaru ir nueik prie klojimo. Bet stenkis likti nepastebėta, kol jis baigs valgyti ir gerti.
4. Jam gulantis, įsidėmėk vietą, kur miegos. Tada prieik, atklok jo kojas ir atsigulk, o jis tau pasakys, ką daryti“.
5. Ji atsakė: „Visa, ką sakai, padarysiu!“
6. Nusileidusi prie klojimo, ji padarė visa, kaip anyta buvo paliepusi.
7. Boazas pavalgė, išgėrė, buvo smagiai nusiteikęs ir nuėjo gulti už miežių krūvos. Tada ji prisiartino, atklojo jo kojas ir atsigulė.
8. Apie vidurnaktį žmogus pajuto drebulį, pradėjo grabinėtis aplinkui ir žiūri: prie jo kojų guli moteris!
9. Jis paklausė: „Kas tu?“ „Aš tavo tarnaitė Rūta, – atsakė ji, – uždenk drabužiu savo tarnaitę, nes esi atpirkėjas!“
10. O jis tarė: „Būk VIEŠPATIES palaiminta, mano dukterie! Antrasis tavo ištikimybės darbas viršija pirmąjį, nes tu nebėgiojai paskui jaunesnius vyrus, ar jie būtų vargšai, ar turtingi.
11. Tad dabar, mano dukterie, nesibaimink! Visa, ką sakai, padarysiu, nes visa miesto taryba žino, kad esi kilni moteris.